Gimiau 1954 m. liepos 29 d. Kaune ekonomisto ir lietuvių kalbos mokytojos šeimoje.
1972 m. baigiau Kauno 17-ąją vidurinę mokyklą ir įstojau į Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultetą. Pradėjau rašyti noveles, pirmoji buvo išspausdinta 1976 m. „Literatūroje ir mene“.
1977 m. baigiau institutą ir metus dirbau architektu Vilniuje. Supratęs, kad pašaukimas yra rašymas, mečiau gana prestižinį architekto darbą ir kurį laiką dirbau automobilių aikštelės sargu. Kelios novelės – mano nuomone, tais laikais gana avangardistinės – buvo išspausdintos žurnale „Nemunas“. Tačiau vėliau bandymai kovoti už išraiškos laisvę buvo nesėkmingi – spausdinimas įstrigo.
1979 m. vedžiau ir dėl šeiminių aplinkybių persikėliau į Kauną, kur pradėjau dirbti Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto moksliniu bendradarbiu architektūros istoriku. Netrukus įstojau į neakivaizdinę aspirantūrą ir pradėjau rašyti disertaciją apie Lietuvos dvarų architektūrą.
1981 m. grįžau į Vilnių ir pradėjau dirbti moksliniu redaktoriumi „Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje“. Šešerius metus rengiau vieną vienintelį cenzūros niekaip nepraeinantį leidinį – „LTSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadą“.
1988 m. pajutęs permainų vėjus, ėmiau reikštis kaip publicistas. Dar kartą mečiau geriau mokamą darbą ir perėjau į „Literatūrą ir meną“. Buvau korespondentas, vėliau – Dailės ir architektūros skyriaus redaktorius. Įvairiuose leidiniuose vėl buvo pradėtos spausdinti novelės. Tačiau rimtai atsidėti literatūros kūrybai sutrukdė visuomeninė ir politinė veikla. Įsitraukiau į Sąjūdžio organizavimą, vadovavau pirmajai tarp žurnalistų „Literatūros ir meno“ Sąjūdžio grupei, 1988 m. rudenį spaudos darbuotojų išrinktas Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatu. 1989 m. dalyvavau atkuriant Lietuvos krikščionių demokratų partiją, buvau išrinktas į jos tarybą ir valdybą.
1990 m. pradžioje kartu su Arvydu Juozaičiu ir Sauliumi Šalteniu įsteigiau savaitraštį „Šiaurės Atėnai“ ir kurį laiką lygiomis teisėmis jį redagavau. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Aukščiausiosios Tarybos buvau paskirtas dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Laikraštį privatizavus ir įvykus konfliktui tarp akcininkų, 1994 m. buvau atleistas.
Vėliau buvau „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas, 1996–1997 m. – atkurtų „Lietuvos žinių“ vyriausiasis redaktorius. Konkurentams sufabrikavus bylą, 1997 m. buvau nuteistas už neteisėtą finansinę veiklą „Lietuvos aide“.
Išleidau 5 knygas. Kalėjimo įspūdžiai – „Užrašai iš Pasmerktųjų namų“. Detektyviniai romanai – „Nuostabi negyvėlė“ ir „Bestseleris“. Publicistikos rinktinė – „Gyvenimas ant plausto“. Rimčiausias, skaitytojus jau pasiekęs, darbas – romanas „Anapus tavęs ir manęs“, išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ir pristatytas Frankfurto knygų mugėje 2002 metais.
2003 m. buvau priimtas į Rašytojų sąjungą.
2008m. buvau išrinktas į LR Seimą. Esu Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Audito komiteto narys, Seimo delegacijos Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros valstybių Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininkas, Seimo delegacijų Baltijos Asamblėjoje ir Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių parlamentinės asamblėjos narys, Tarpparlamentinių ryšių su Airija grupės pirmininkas.
Su žmona Diana užauginau sūnų Simoną ir dukrą Laimą Mariją.
